Šokis meilei

Šiandien eini ir prasilenki su viskuo, ką mylėjai ir kas buvo brangu, gal ir visai neseniai, bet šiandien jums jau nepakeliui ir jūs prasilenkiat, lengvai atsisukdami vienas kito pusėn. Tik trumpam, prisimint kaip kažkada jūs buvot kartu ir gal tas vienos nakties nuotykis buvo būtent tai ko norėjot, ko tada reikėjo, tačiau atėjo kitas rytas ir supratot, kad naktį viskas būna kitaip.

Čia ir dabar aš noriu vienų dalykų, tačiau rytoj gailėsiuos juos gavusi ir pasakysiu, kad daugiau šios klaidos nekartosiu, tačiau rytdiena visgi nesiskiria niekuo nuo kitų dienų nebent tuo, kad gal šiandien tu šį pažadą duosi sau vėliau, o galbūt anksčiau. Po tris lašus kraujo už kiekvieną savo klaidą ir tu nukraujuosi jau vien tik už praėjusias dienas, jei tik leisi visam pasauliui tave teisti.

Niekados teismas nebus tikras prieš tave, kol jis neįvyks tavyje. Niekados ir meilė nežydės prieš tavo akis, jeigu nepamilsi savęs pirmiausia taip, kaip norėtum jog kitas tave mylėtų. Net ir geriausia pasaulio kelionė nebus nuostabi, kol į tą kelionę neišeis ir tavo vidus.

Jūs atsisukat ir sustojat, žiūrite viens į kitą ir nusprendžiat sušokti paskutinį meilės šokį šiąnakt. O vakar juk sakėt tą patį. Jūs žinot kur susitiksit, kur vienas posūky stabtels, nes žino, kad kitas čia gali prasilenkt.

Tačiau ir nereikia bijoti klaidos, kol jums gera, o kitą rytą švelniai gėda. Kas tu esi ir ką tu pasirenki yra visiškai vienas reikalas ir kartais kryžių nešiojies vien tam, kad kada nors save ant jo prikaltum už visas kvailystes. O na ir kas, na ir kas, kol šiandien tu geri vyną, rytoj nuo delnų lašės kraujas, tačiau viskas bus puiku, kol kažkur tavoj esmėj slėpsis šypsena.

Ahh nelabai

Sąmonė pati atlieka savo perversmą ir akyse man pasikeičia vaizdas, pirma sutrynus mano visas senas nuostatas, nuomones ir tai, kuo tikėjau. Baltame danguje švyti juodos žvaigždės ir mano sąmonė jau nebe ta, kuri buvo natūrali man prieš penkias minutes.

Aš ieškau išėjimo iš labirinto stiklo sienomis, pasiklydusi rėkiu, nes negaliu atmerkt akių. Ieškau atsakymų dar nespėjus užduoti klausimų, tačiau jų man net nereikia, nereikia ir atsakymų, nes paieškų prasmė yra tiesiog save užimti. Aš pati norėčiau būt prasminga, prasminga viskas, kas gali prasmegti į giliausius žemės lygius nes man dabar tai dangus ir branduoly daug debesų.

Viskas kas buvę teisinga man tampa paklydimu.

Aš pasimetusi barstau smėlį tarp pirštų ir jis braižo juos man iki kraujo, degina ir skaudina kaip kiekviena tiesa, kuria aš patikėjau ir supratau esant tai melu.

Šiandien saulė uždengia debesis ir akina mane, o aš nieko pakeisti negaliu.

Du prieš vieną

Kojos spaustų pedalus, jei tik galėčiau pasirinkti, eiti per gyvenimą lėčiau ar kartais greitį viršyti ir kuo greičiau pamiršti.

Jaučiu kad švelniai sugriebus sau už kaklo aš pirštas glostau, o smaugiu delnais ir tai niekad nesikeis. Vienu žingsniu visada esu pasirengus save įskaudinti o kitu tikiuosi save paguosti nuo pačios. Aš niekad nedarau klaidų o visas gyvenimas yra klaida. Jaučiuos dėkinga už viską ką turiu ir tuo pačiu smerkiu, kad nieko neturiu.

Žybteli ugnis.

Panorėk sau gero 
net jei tai prie alyvos mirtis 
nes kvepės 
O vaikyste kvepės 
Kai dar nežinojai 
Ne visas žingsnis bus tik priekin 

Vietoj taip trepsi - viena koja į priekį, kita jau atgal ir supa mane jau seniai o supa liūliuoja, neprisimink bet nedrįsk ir pamiršt, tu nuostabi bet tu tik pabandyk pagalvot, apkabink veidrodį ir jis tave šukėm susmaigstys

Dusk 
tik nepamiršk kvėpuot 

Ir kol neišmoksiu pėdsakų smėlyje palikt tol kojomis lėtai sau kasiu duobę pildama smėlio į batus, nes kuo daugiau smėlio, tuo nepatogiau ir gal išeisiu?

Trepsim taip, pilnas paplūdimys.

O kada mus jūra išplaus ir nuskandins

Laidai grakščiai apsivija tavo rankas, tu bandai jas iškelti, bet nebe o nebe - tu pririštas. Tavo apsiblausios akys atsimerkia ir prisimena, visą triukšmą, besislepiantį aplinkui, ieškantį, kaip iš tavęs atimti sąmonę, protą ir galimybę pasirinkti - klausai ar ne.

"Sėdi ant suoliuko miesto centre. Ir visi eina. Ir visi kalba. Ir visų garsai tau raižo ausį. Tu negali negalvoti, tu negali, grįžk, tik realybė."

Apsižiūrėk. Į viską ką turi. Viskuo, kuo reikia pasirūpinti. Kiekvienas daiktas, nuo kurio reikia valyti dulkes. Visi laidai, smaugiantys tave ir ieškantys kaip dar tave užčiaupti. Mirga internetas. Šnypščia virdulys. Skamba mobilusis. Ieško tavęs ir niekada nepaliks. Televizorius tarsi didysis brolis ieško kaip surasti tave ir kaip sumedžioti tavo dėmesį, prikaustyti.

Ahh tu dvidešimt pirmo amžiaus verge.

Žybteli mintis. O kas o kas jei netyčia nebus. O jeigu reikės būti su savimi ir niekuo daugiau. Ar ištrūksi iš vergovės?

Sunkiai pasikeli ir atsisėdi. Laikas prabusti iš šio blausaus sapno, kur tai nuves o kur tai išves. Pradedi rinkti daiktus, juos išnešinėji. Lėtai ištempi visas įrangas. Išjungi mobilius, išjungi televizorius. Užtildai aplinkos triukšmą. Grįžti į tuščią kambarį ir išsitiesi jame visu ūgiu.

Tavo veide šviečia šypsena. Spengianti tyla užgula ausis ir tu ištrūkai iš vergovės.


Mieste kikviename žingsnyje mirga marga gražios reklamos, jos formuoja tave ir pavergia vos pažvelgus. Tu ne vyras, jei neturi  laikrodžio, koks gyvenimas be telefono, tu neregėjai tikro pasaulio jei neturi naujo HD televizorius. O viso to moto - dirbk ir pirk.

Nerk

Ji apkabina mane per pečius. Prisiglaudžia. Atsidūsta ir tada lūpomis paliečia kaklą.

- O jeigu, jeigu aš tau pasakyčiau, kad tavo didžiausia svajonė yra vienintelis kelias išsikapstyti iš šios duobės, kurioje esi? Nepadės niekas. Vaistai. Pokalbiai. Terapija. Tik tavo kelias, vedantis į tavo numanytą šviesą? - girdžiu šį šnabždesį, jaučiu šiltą orą, pučiamą į kaklą. 

Vyzdžiai išsiplečia, tamsoje nieko nematant, tavo kūnas bando sugaudyti bent dalelę šviesos, pasiekiančios šį urvą, tačiau ilgainiui su tamsa apsipranta. Kaip tu tamsiam kambary pastebi kitų akis šviesai dingus, taip tavo siela gali apsiprast su išjungta šviesa tavo širdy. O kam, o kam, o kam, brangioji mano.

Sėdėk ramiai ir žiūrėk į sieną, kol tavo viduje dūžta lėkštės, dreskiamos užuolaidos, kūkčiojama krentant ant grindų kraujuojančiais krumpliais. Mano viduj vyksta muštynės. Kartais ilgainiui aš apsiprantu su viskuo ir atrodo, kad taip normalu.

Neleidžiu sau galvoti apie tam tikrus dalykus, nes vien tik mintis man trumpai akimirkai sustabdo kvėpavimą. Ir o kad tai būtų šviesu.

Neleidžiu sau pasakyti tam tikrų dalykų, jausdama kerštą už viską, pasakytą prieš tai. Sušnabždėti prakeiksmai juokais ilgainiui išsipildo.

Vidiniai spiritizmo seansai prašant išsikviesti ką nors, kas padėtų man tapti geresne prikvietė daug nereikalingų gyvių, kuriems atlikti egzorcizmą negali niekas, tik aš. Aš esu savo pačios Dievas. Savo pačios kunigas. Savo užtarėjas, gynėjas ir baudėjas.

Tačiau pati sau lyderė aš ne kokia.

Nerk nerk ir nejausk, plėšykis kaip niekados dar tau neteko ir šauk kiek tik gali. Rėk ir klyk, nes jei nebe padeda niekas, tai gal bent jau tai padės.

Po velnių, visko šitiek pabandžius, kodėl nepabandžius mylėt ir nuoširdžiai pakalbėt? Pastatyk prieš save arbatos puodelį ir išsikalbėk sau, po velnių. Nemanai kad svarbiausia būt savo draugu, nes kad ir kaip pati save nervini, atsimink, kad tas atspindys veidrodyje bus šalia visą visą tavo gyvenimą, ir kad jis tavęs neužknistų, turi susidraugauti.

 - Žalios, juodos ar vaisinės? 

Du prieš vieną

Žiūrint į veidrodį, suprantu kad mano priešai yra daug arčiau nei aš pati save paliesti veidrodžio atspindy galiu. Kiekvienas užėmęs poziciją prie skilvelių ir arterijų, jie ruošiasi pulti.

Kodėl man atrodo, kad visi sustoję ratu, kaip vesternuose gaudom kitų akis ir nuspėti sekančius žingsnius bandom, mąstydami, kaip išsisuksim iš šios per kvailos padėties. Norėčiau kad tai išsispręstų kaip vesternuose, išsišaudžius, deja, atrodo, kai kurios dalys šioj kovoj nemirtingos ir šūviai rodos tik sustiprina. Jei susėstum su jais surūkyt cigaretę, jie išsigąstų, nes tektų kalbėtis. Ir būti.

Tiesa pasakius nei vienas iš jų to nebijo išskyrus mane, todėl aš su visais pistoletais kaip nevykusiam veiksmo filme grasinu prispaudus sau prie smilkinio pistoletą nusišauti.

Vieni veikėjai mane ramina

Kiti tik sėdi ir žiūri ramiai. jiems nesvarbu.

Nežinau, ar man jau svarbu

Bet jei nustosiu grasint, jie mane suės ir greit pamiršę kitos aukos ieškos. O kodėl gi aš tuomet nepasiduodu? Niekas nemato, kad išdidumas už nugaros man laiko durklą ir neleidžia nuspausti gaiduko, o ne ne ne mergaite, tu dar pabūk ir pabuvus papūk.

Dabar sulaukčiau dešimt tūkstančių apkabinimų ir visiems į petį įkasčiau. Dabar mes siaubo filme ir noriu užkrėsti jus visus priversti jaustis. Noriu jus pamatyti su gaidukais sau prie pat akių, pasukus vyzdį tau parako dulkės bent ašarą išgraužtų.

Mes dokumentiniam filme, aš stoviu prieš veidrodį ir matau milijoną atspindžių susimokiusių prieš mane, kai iš tikrųjų tai tik mano susiraukęs veidas stebi į akis ir laukia menkiausio veiksmo.

Na aš bent jau ne viena.

Suklaidinti

Aš geresnė už tave ir tobulesnė, aš kaip antikinis meno kūrinys, iš manęs bus mokomasi karta po kartos, o šnekės dar tūkstantmetį ir kitą. Aš kaip visata, žmonės manys, kad esu begalybė, o taip, aš esu viskas.

Žingsnį žengiu ir šoku per akmenį, kuris per aukštai, aš užkliūnu ir nusibrozdinu kelį. Skauda, kaip skauda, anksčiau aš nekreipiau dėmesio į nuplėštą nuo delno odą. Dabar prieš akis man pora įbrėžimų, kurie, atrodo, įsirėžę man į sielą, o ne į kelį.

Ieškojau atsakymo, bent jau bandžiau surast, tačiau dabar aš sėdžiu ant samanų apsikabinus kelį. Įkvepiu viso oro tyrumos ir jis užgriūna mano plaučius, priversdamas akis apsiašaroti, koks šis oras šaltas, skeliantis per visą organizmą, lyg verčiantis atgimti vėl. Ir vėl. Ir vėl. Su kiekvienu įkvėpimu.

Aš jaučiuosi esanti be penkių minučių tobula, tačiau tuo pat metu penkios minutės atrodo už tūkstančio šviesmečių. Kad ir ką bedarytum, tu taip arti pilnatvės, o bet tuo pačiu vis toliau.

Dink. Tiesiog dink, ding ding, suskamba mano varpelis, kviečiantis avis nuvaryti kitur. Piemenėlis.
Dievo avinėlis.
Tiesos ieškotojas ir esybės grandinė.
Smėlio laikrodis, beriantis tavo paslaptis. Pirmyn, atgal.
Švytuoklė, pjaunanti tave per pusę.
Berlyno siena, skirianti tavo vidinį ekstremizmą nuo išorinio vaakumo.
Nubrozdintas kelias, verčiantis tave iš naujo gyventi.

Atsistoju eiti ir pajaučiu, kad eiti neįprastai lengva. Pasilenkusi įbrėžimo aš ant kelio nebematau.

O, sugalvoti problemas, kad tik prisėsti pakentėti - mes tuo kalti visi.